fbpx
4-6 metai,  Paveikslėlių knygos

Stereotipai vaikų literatūroje: apie princesę, laužančią standartus

 

Grzegorz Kasdepke Aš nenoriu būti princesė”

APIE

Istorija apie mergaitę, kuri nenorėjo vaidinti princesės ir norėjo būti slibinu. Apie jos žaidimą-vaidinimą ir apie šeimą, kuri bando perkalbėti ją imtis princesės vaidmens. Apie tai, kad mūsų išorė nereiškia nieko, ir kaip rašoma knygos anotacijoje: „išmintis svarbesnė už grožį“.

AMŽIUS

3-6 (arba iki tol, kol aktualu princesės ir slibinai, o ne kitos ikonos ir herojai 🙂 )

PLIUSAI

+ Puiki, nuostabi tema, kurios dažnai trūksta vaikų literatūroje – apie stereotipą „mergaitės – princesės, berniukai – slibinai”.

+ Į mergaitės žaidimą įtraukta visa šeima, atsiskleidžia tradiciniai šeimos portretai.

+ Man patinka, kad knygoje vaizduojamas tokios tvirtos mergaitės paveikslas, kuri nepaisant visų raginimų, nepasiduoda ir visvien lieka prie savo nuomonės.

+ Nors istorija neprivers kvatotis balsu, bet, tikiu, kad kiekvienas pagal savo humoro skonį, ras kur šyptelt. 🙂

+ Ir dar man iliustracijos patinka, ypač veikėjų mimikos, portretai.

MINUSAI

– Labai daug veikėjų dialogų, tekstas vos ne kaip pjesė, tad kartais sunku skaityti ir išlaikyti skirtingų veikėjų intonacijas. 🙂 Atsiranda painiavos, kuris čia dabar, ką pasakė – bet čia ne vaikams, tėvams gal labiau. 🙂

PASIKALBAM

Stereotipai: kodėl mergaitės turi būti ar norėti būti princesėmis? Kodėl, jei riteris – tai būtinai berniukas? Svarbu suvokti savo norus, nepasiduoti aplinkinių nuomonei ir būti, išlikti savimi.

P.s. beje, šią knygą mano sūnus pats išsirinko knygyne. Mes turime tradiciją, kad važiuojame į knygyną dviese, tik mudu, ir leidžiu jam išsirinkti, ką tik nori. Ir nediskutuoju, neįkalbinėju, čia geras, blogas pasirinkimas, ar „o bet tačiau gal paieškokime ko kito”. Tai šiaip šitas jo pasirinkimas mane labai nustebino, nes aš perskaičiau jam ir pavadinimą, ir trumpai papasakojau, apie ką ši knyga ir jis sprendimo nekeitė, nepersigalvojo. Tai va – tie vaikai visiškai nesugadinti jokių visuomenės normų, kad princesės lygu mergaitėms, o ne berniukams, jiems nepažįstami stereotipai, kas ką turi skaityti, daryti, kaip atrodyti ir kaip elgtis. Tad būkime išmintingi tėvai – negadinkime vaikų patys, nekreipkime link to, ko norime, kuo tikime mes, kokį lūkestį turime mes –  tėvai, o ne patys vaikai. Leiskime berniukams rengtis rožiniais rūbais, nešioti fėjų karūnėles, žaisti lėlėm ir poniais, norėti kepti ir virti, leiskime būti jautriems ir verkti, mylėti bet ką. Leiskime mergaitėms nebūti princesėmis ir Elzomis, atrodyti kaip nori, nenešioti suknelių, nedainuoti ir nešokti, žaisti purve, su mašinėlėmis, statyti fortus ir žaisti karą, leiskime nusibrozdinti veidą, kelius ir rankas, riaumoti, konstruoti, neturėti lėlių ar pliušinių žaislų. Jeigu visa tai yra, ko jie nori ir ką renkasi patys. Leiskime vaikams būti savimi.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *