fbpx
2-4 metai,  4-6 metai,  6-10 metai,  Lietuvių autorių,  Pasakos,  Paveikslėlių knygos,  Poezija, eiliuotos knygos

Metų knygos vaikams rinkimai arba kurią karūnuosime šiemet?

Kas žino, kas nežino, bet kiekvienais metais vyksta Metų knygų rinkimai, kuriuose už savo knygą favoritę balsuoti gali visi, kas netingi http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/, o konkurso nugalėtojai skelbiami Vilniaus knygų mugės metu. Aš visad sekdavau, kurios knygos nominuotos, kurios nugalėjo, bet, pripažinsiu, ne visada su visomis pretendentėmis nuodugniai susipažindavau. Šiemet nusprendžiau šitu klausimu elgtis atsakingiau, tad visas nominuotas knygas vaikams glėbin susirinkau ir su didžiausiu malonumu suskaičiau. Iškart galiu pasakyt – visos knygos geros, o kai kurios nu net baisiai geros. 🙂 Be to, knygos dar ir į skirtingo amžiaus vaikus orientuotos, taip kad drąsiai būtų galima kiekvienai po sostą ir dar priedo po karūną dalinti.

 

DAIVA ČEPAUSKAITĖ „BAISIAI GRAŽŪS EILĖRAŠČIAI”

AMŽIUS

Įdomu tai, kad niekur neradau, kokiai amžiaus kategorijai priskiriami šie eilėraščiai. Viename interviu su poete išgirdau nuostabią jos mintį, kad vaikai nėra infantilūs, kaip mums, suaugusiems, dažnai atrodo. Tad, manau, idėja ir yra tokia – nesiorientuoti į jokį konkretų skaitytojo amžių.

APIE

Žinojau, tikrai žinojau, kad šita knyga bus labai gera. Bet tas mūsų susitikimas su ja iki dabar va nusitęsė. Pripažinsiu, delsiau kiek ir dėl to, nes vis atrodė, kad maniškis dar per mažas šitai knygai, neįvertins Čepauskaitės, nesupras avangardinių Babilaitės iliustracijų. Atrodė, ar neliūdės ta knyga greta visų tų ryškių ir spalvotų viršelių lentynoj.

Parsinešiau galiausiai aš eilėraščius namo, ištaikiau progą tyloj viena paskaityt ir apsiašarojau. Aš taip seniai buvau ką gražiau beskaičius. Nežinau, ar metų knyga vaikams ji taps ir ar turėtų tapti, bet mano metų knyga ji tapo. Be konkurencinės kovos lygioj vietoj parklupdė.

Kitą dieną pabandžiau atsargiai saviškiui šitus eilėraščius paskaityt – ir jis juos išsyk pamilo. Ir še tau, mamule, –„nesupras/nepatiks/per mažas“. Kvatojos D iš rūko, pagadinusio orą, išpūtęs akis klausė baisiųjų eilėraščių ir kitąryt nekaip miegojęs, sakė, kad daugiau tų apie tamsą ir apie lovą prieš miegą neskaitys. O kai skaitau tuos, kurie man prie širdies, susikaupęs klauso ir matau iš akių – viską viską išjaučia.

MARIUS MARCINKEVIČIUS ir AUŠRA KIUDULAITĖ „DRAUGYSTĖ ANT STRAUBLIO GALO”

AMŽIUS

3-8

APIE

Paveikslėlių knyga apie dramblio Džeraldo ir pelytės Patricijos draugystę. O kai namie viena Patricija, tai ir antrai lentynoje vietos turi atsirasti! 🙂  Kalbant apie knygą – dailu, gražu ir paprasta. Grakšti istorija, dar grakštesnės iliustracijos. Aušros Kiudulaitės gebėjimas žaisti su spalvomis ir jomis perteikti emocijas išties žavi. Nuostabu, kad iliustracijos, kaip ir Lapėje („Laimė yra lapė”), kviečia ir kalbina, kuria antrą istoriją lygiagrečiai. Smagu man pasirodė ir tai, kad nuotaikinga istorija sufleruoja mažą žaidimą, kurį galima tęsti su vaiku ir knygą užvertus. Bet jei taip atvirai – man iki to visiško wow efekto visgi čiut pritrūko. Bet aš žinau dėl ko! Čia viskas per tuos lūkesčius, kurie po Marcinkevičiaus eilėraščių ir Sivužo labai stipriai ūgtelėję. 🙂 Gal šie kitų metų rinkimuos atsidurs? 🙂 Labai to linkėčiau.

 

VIOLETA PALČINSKAITĖ „EILĖRAŠČIAI IŠ NAMŲ”

AMŽIUS

6-10

APIE

Na ir kas vaikystėj Palčinskaitės eilėraščių neskaitė? Mano vaikystės namuos buvo knyga „Senamiesčio lėlės“, su tokia rožine-violetine lėle ant viršelio ir pamenu, kaip ta knyga visad už akies kliūvo, kaip viliojo. 🙂 Manau kad dažnas mūsų augo su šios poetės eilėraščiais. Ir tas yra nepaprasta, kad tie eilėraščiai sujungia kartas! O dabar po 10 metų pertraukos – ir naujų eilėraščių rinktinė. Labai gerai, nes eilėraščių pas mus ir taip maža. Aš būsiu atvira, man pačiai ne visi eilėraščiai patiko – vietomis kiek per sentimentalūs. Bet Palčinskaitė visgi legenda – suaugusiam gali patikti, gali nepatikti, bet ji moka vaikui rašyti, ir viskas. Ir juodu ant baltu tą mano D patvirtina – skaityk, mama, sako, tą apie pelėdos knygyną, po to apie išmanų telefoną. O šį (žr. žemiau) eilėraštį išklausęs, dabar kaskart su pasididžiavimu pareiškia – „šita knyga apie mane“.

Sekiau tave pro durų plyšį
Kur išeini, kada sugrįši…
Sekiau kieme ir prie namų,
Kada tau buvo neramu.
Juokeis, žaidei, ėjai gatve…
Šita knyga
APIE TAVE.

NERINGA VAITKUTĖ „KLAMPYNIŲ KRONIKOS”

AMŽIUS

7-10

APIE

Beveik 4metis mano D šią knygą sutiko, kaip ir priklauso: „ojėj kiek teksto ir kiek mažai paveikslėlių.” Nors neslėpsiu, kai trumpai nupasakojau, kad čia istorijos apie gyvates, baubus, apie paslaptingą į žemę prasmengantį namą ir kitus kiek baugius nutikimus, labai norėjo skaityti kartu. Bet iki paveikslėlių kiek puslapių reikia išlaukti… :), tad suskaičiau viena sau pati. Ir jeigu atvirai – tai su didžiuliu malonumu ir tokiu net vaikišku pasičepsėjimu suskaičiau.

Aš nesu ir niekada nebuvau didelė literatūros, kuriose atgimsta lietuvių tautosakos būtybės, fanė. Tad pripažinsiu šią knygą pradėjau su tokiu mažu nusiteikimu, kad bus čia taip senoviškai apie visokius aitvarus, laumes, bandys gi vaikus su mitais supažindinti. Ir aš žiauriai – labai labai – klydau. Knyga parašyta taip vaizdingai, ir gausiai, ir sklandžiai, kad skaitydamas imi ir apsigyveni Klampynių miestely kartu su visais veikėjais, mėgaujies ne vien turtinga kalba, bet labiausiai autorės įgalinimu skaitant viską pajausti, užuosti, visus šnabždesius išgirsti. Šitoje knygoje viskas taip darniai suskambėjo, kad, turiu pripažinti įklampino mane tos Klampynės su savo baubais, laumėm ir žaltvykslėm.

JURGA VILĖ ir LINA ITAGAKI „SIBIRO HAIKU”

AMŽIUS

9-99

APIE

Aš šitą knygą… Ne, ne knygą visgi, o ištisą meno kūrinį, tiek kartų jau visiems gyriau, kad gali būti, jog ir kokį liaupsių limitą esu išnaudojusi. Tai įspūdinga knyga – užgniaužia gerklę skaitant, užgniaužia kvapą į iliustracijas žiūrint. Ir ne dėl temos (o tema svarbi ir privaloma), o dėl sugebėjimo taip genialiai ją pateikti. Be tragizmo, su saikingu humoru, o dar ir šiuolaikiškai. O knygos apipavidalinimas – koks pasigėrėjimas…

O čia priedo dar tokia pusiau susijusi istorija: žinot tą jausmą, kai ko nors nepadarot ir po to būna „kodėėėl?“ Ir tas prisiminimas išnyra vis ir kala snapu it genys „kodėlkodėlkodėl“. Tai aš jums apie šitą jausmą va ką papasakosiu: aš vasarą Palangoj mačiau, kaip Lina Itagaki pačioj Basanavičiaus gatvėj praeivių šaržus piešia. Ir praeidama galvoju – ne nu negali būt, maišau gal kažką. Ir aišku, kad nieko aš nemaišiau, bet ir nepriėjau nei prieš, nei po – ar pasakyt, kaip žaviuos, kaip patiko, ar bent jau to šaržo nusipirkti… Tai man belieka tik kitos vasaros dabar laukti, o jums siūlau anei Basanavičiaus gatvėj pro dailininkę, anei knygyne pro „Sibiro haiku“ nepraeiti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *