fbpx
4-6 metai,  6-10 metai,  Pasakos

Kaip mes sirgome Plėšiko Hocenploco karštine

APIE

Apie autorių jau rašiau čia apžvelgdama vieną iš jo kūrinių „Vaiduokliukas“. Ten ir užsiminiau, kad nuo pat Hocenploco atsiradimo mūsų namų lentynose, vyresnėlis D gerą pusmetį sirgo Hocenploco karštine ir be jo nieko kito nesutiko skaityti.

Jeigu nuoširdžiai, tai Hocenploco garbinimo etapas ir kitų knygų tuo metu nepripažinimas, mums, vakaro skaitytojams, per daug neįkyrėjo, nes į skaitymus labai noriai (net kiek pakonkuruodami kurio šį vakarą eilė 🙂 ) įsitraukėme abudu su vyru.

Pirmoji knyga apie plėšiką su septyniais peiliais ir pipiriniu pistoletu buvo išleista 1962 m. Autorius ketino apsiriboti tik viena istorija, tačiau sulaukęs daugybės vaikų laiškų, nusprendė po 7-erių metų išleisti ir antrąją istorijos dalį. Tačiau, deja (nors gal ir laimei:) ), antrojoje knygoje jis pamiršo atversti burtininko užkerėtą ir krokodilu paverstą šunį Vastį. Todėl išėjus antrajai daliai, jis vėl sulaukė krūvos vaikų laiškų, kurie klausinėjo apie šuns-krokodilo likimą… 🙂 Taip po dar keturių metų, 1972 m., pasirodė ir trečioji jau paskutinė knyga apie Hocenplocą.

2018 m., praėjus penkeriems metams po rašytojo mirties, jo dukra atrado nepublikuotą rankraštį „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“. Šis rankraštis buvo kurtas kaip pjesė lėlių teatrui, tačiau išleistas kaip dar viena, kiek siauresnė, istorija apie legendinį Plėšiką Hocenplocą.

AMŽIUS

7-10 m. (Leidykla sako, kad knyga skirta jau pradinukams, bet aš skaičiau saviškiui nuo beveik 4-erių ir negalėčiau pasakyt, kad kažkas jam ten buvo nesuprantama. Godžiai rydamas seiles jis reikalaudavo dar ir dar, o kai po ilgesnės pertraukos parnešiau 4-ąją, pirmą kartą lietuvių kalba išleistą, dalį – jis ją čia pat prie barščių lėkštės atsivertė ir nelaukdamas vakaro ėmė reikalaut – aš valgysiu, o tu skaityki skaityki.

PLIUSAI

+Geriečių ir blogiečių (plėšiko Hocenploco, piktojo burtininko Cvakelmano) kova, kurioje visada nugali geriečiai (Kaspariukas su Zepuku, vachmistras Dimpflemozeris, močiutė).

+ Vaikai istorijose atlieka gelbėtojo-geriečio vaidmenį, jie čia vaizduojami gudrūs, drąsus, savo sumanumu aplenkiantys ir suaugusius.

+  Autoriaus žodynas, kalba – labai vaizdinga. Net jei knyga nebūtų iliustruota, visus veikėjus itin lengva išjausti ir vizualizuoti, o skaitant močiutės ruoštų patiekalų aprašymus seilė tįsti gali net ir nevalgiems vaikams. 🙂

+ Personažų paveikslai labai ryškūs ir simboliniai: močiutė – globa, jaukumas ir rūpestis; vaikai – drąsa ir kova už tiesą; plėšikas Hocenplocas – visos ydos viename krepšyje: ir plėšikavimai, ir lėbavimai, ir pilvapenystė.

+ Na kuriam vaikui nepatiks auksas, sidabras, pilnos skrynios lobių, krištolinis burtininkės Šloterbek rutulys, rodantis ateitį ir kiti neregėti dalykai, kuriuos būtų taip smagu atrast ir pačiupinėt savom rankom. 🙂

+ Hocenplocas – įtraukiančiai surėdyta pasaka, kurioje nuostabiai ir ryškiai perteikti visų personažų paveikslai, istorijose netrūksta nuotykių, intrigos, humoro.

MINUSAI

-Jautresniems, atsargesniems šių laikų tėveliams tai gali pasirodyt netinkama literatūra dėl vynelio, cigarų ir keiksmų vartojimo epizodų. (Nors koks gi čia plėšikas be keiksmų ir kramtomo tabako?) Bet man asmeniškai Hocenplocas – privaloma susipažinti vaikų literatūra. Kodėl? Žiūrėti punktu aukščiau. 🙂

PASIKALBAM

Jei atvirai, tai aš po šios knygos diskusijų ir nevedu. Manau, ši knyga labai dėkinga tuom, kad, rodos, būtent iš vaiko perspektyvos ir kurta: pasakojimas sukas apie vaikus Kaspariuką ir Zepuką, tad skaitytojas-vaikas labai lengvai personalizuojasi su istorija ir nuotykiais, o ir tie Kaspariuko su Zepuku juokai – maniškiui „nors nugriūk“. Vaikui čia bus suprantama ir tai, kad kai kurie personažai pagražinti, šaržuoti, o bandymas ištarti „Hauptvachmistras Dimpfelmozeris“ dar ir logopedines liežuvio mankštas atstos. 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *